Esu pilnas džiaugsmo dėl šios aukščiausio gailestingumo dovanos. Iš tiesų intensyviai draugavome su Motina, praleidome daug ilgų valandų įvairiomis progomis: seminarijoje, mano kabinete, daugybėje vietų. Kiekvieną kartą susitikę dalindavomės džiaugsmais ir rūpesčiais. Iš tiesų buvo mano brangi bičiulė, - žinių agentūrai „Asianews“ kalbėjo kardinolas Oscar Gracias iš Indijos, po žinios, kad popiežius Pranciškus patvirtino antrąjį Motinos Teresės iš Kalkutos stebuklą, o tai reiškia, kad nebėra jokių kliūčių kanonizacijai, kurios apeigos turėtų įvykti rugsėjo pradžioje.
Motina yra Indijos dovana pasauliui, sekuliariam ir krikščioniškam. Buvo visų mylima, nepriklausomai nuo religijos. Induistai, musulmonai, sikhai, džainistai, budistai, netikintys ir net ateistai stipriai mylėjo Motiną. Mylėjo ją ir jos užuojautos balsą, aistringą meilę patiems skurdžiausiems ir atstumtiesiems, - tęsė kardinolas Gracias. – Motina iš tiesų gyveno Gailestingumo gyvenimą, kiekviena jos gyvenimo diena buvo Gailestingumo Metai. Jos kanonizacija yra konkretus kvietimas, išryškina kvietimą gailestingumui mūsų XXI amžiui. Motina yra pavyzdys, kuriuo turime visi sekti. Tai iš tiesų yra geriausia Kalėdų dovana, kokią tik esu gavęs.
*
Gruodžio 17 dieną popiežius Pranciškus pasirašė dekretą, kuriuo buvo pripažinta, kad 2008 metais Brazilijoje, Santos mieste, įvykęs išgijimas iš tiesų buvo stebuklingas ir įvyko Motinos Teresės užtarimu. Kaip pranešama žinių agentūrų „Asianews“ ir „Zenit“ pranešimuose, jaunas, 35 metų vyras, pradėjo jaustis labai blogai ir diagnozė nieko gero nežadėjo: buvo nustatyti aštuoni bakterinio uždegimo centai ir pūliniai smegenyse (galvos smegenų abscesas). Tai labai pavojinga liga, nuo kurios mirštamumas yra didelis. Vyrą ištiko koma, dar po kelių dienų jam buvo diagnozuota hidrocefalija, smegenų skysčių kaupimasis.
Vyro, vardu Marcilio Haddad Andrino, padėtis buvo tokia prasta, kad nuspręsta jį skubiai operuoti, gelbstint nuo mirties. Tačiau jau jam gulint ant operacinės stalo, jis staiga atsimerkė ir visų nuostabai paklausė ką jis čia veikiąs? Neurochirurgas, vardu João Luis Cabral Jr., nusprendė sustabdyti operacija ir paskyrė naujus tyrimus, kurie buvo atlikti jau kitą dieną – jie parodė, kad uždegimas sumažėjo dviem trečdaliais, o dar po kelių dienų visiškai išnyko. Operacija buvo numatyta gruodžio 13 dieną. Net ir tuo atveju, jei ji būtų sėkminga, ligonio laukė ilgas gijimas, liga būtų palikusi pasekmių. Tuo tarpu gruodžio 23 dieną jis buvo išrašytas iš ligoninės visiškai sveikas. Išgijimas buvo staigus ir netikėtas, praėję metai parodė, kad ilgalaikis ir visiškas, o visa medicinos istorija tokio atvejo nežinojo.
Ši išgijimą pripažinti stebuklu leido kita brazilo ligos istorijos pusės. Jam patekus į ligoninę jo žmona Fernanda, išgirdusi blogiausias prognozes, nuėjo į Aparesidos Dievo Motinos parapiją ir čia kreipėsi dvasinės pagalbos į kleboną, vardu Elmiran Ferreirra. Jis kaip tik ruošėsi aukoti Mišias, dalyvaujant Motinos Teresės seserimis. Tad davė jai maldų knygelę ir patarė melstis, prašant palaimintosios Motinos Teresės užtarimo. Dieną prieš operaciją kunigas aplankė ligonį, suteikė paskutinį patepimą, kartu jo žmona sukalbėjo maldą ir padėjo šalia galvos Motinos Teresės relikviją. Tą valandą, kai operacija turėjo būti pradėta, apie 18 valandą vakaro, ligonio žmona Fernanda taip pat buvo parapijoje ir kartu su klebonu tvirtai meldėsi už jos sėkmę.
Šventųjų kongregacijos gydytojų komisijai patvirtinus, kad toks išgijimas iš tiesų yra mediciniškai nepaaiškinamas, bažnytinė komisija pripažino jį stebuklingu, šį vertinimą savo parašu patvirtino ir Pranciškus.
*
Beje, jis taip pat yra susidūręs su Motina Terese. 2014 metų rugsėjo mėnesio kelionės į Albaniją, Motinos Teresės gimtinę, metu Šventasis Tėvas papasakojo savo vertėjui apie tai, kaip susipažino su pal. Motina Terese iš Kalkutos. Tai įvyko Romoje, per 1994 metų sinodą. Motina Teresė buvo pakviesta dalyvauti sinodo asamblėjoje ir pasakyti kalbą jos dalyviams. Palaimintoji sėdėjo salėje už popiežiaus, tuomet dar Argentinos sostinės vyskupo augziliaro, pirmą kartą dalyvavusio sinodo asamblėjoje. Pranciškus papasakojo, kad jį žavėjo vienuolės pasisakymo jėga ir drąsa ryžtingai kreiptis į asamblėjos vyskupus: ji nebijojo pasakyti tai, ką nori. Popiežius juokaudamas pridūrė, kad būtų bijojęs, jei būtų buvusi jo vyresnioji.
Kardinolas Gracias
